Straipsnyje analizuojama laikinojo nuosavybės teisių apribojimo baudžiamajame procese taikymo ir dėl šios procesinės prievartos priemonės galinčios kilti žalos atlyginimo problematika. Nors laikinas nuosavybės teisių apribojimas yra reikšminga baudžiamojo proceso priemonė, skirta užtikrinti galimą nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, turto konfiskavimą bei kitų baudžiamojo proceso tikslų įgyvendinimą, jo taikymas kartu reikšmingai riboja konstituciškai saugomą asmens nuosavybės teisę ir gali sukelti reikšmingų ekonominių bei socialinių padarinių tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Ypač aktuali problema tampa tais atvejais, kai ši priemonė taikoma ilgą laiką, o baudžiamasis procesas vėliau nutraukiamas arba priimamas išteisinamasis nuosprendis. Straipsnyje, taikant dokumentų analizės, sisteminį, loginį analitinį, lingvistinį ir lyginamosios analizės metodus, vertinamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas bei jo santykis su valstybės civilinės atsakomybės instituto taikymu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnį. Lyginamosios analizės pagrindu nagrinėjamas Vokietijos teisinis modelis, ypatingą dėmesį skiriant baudžiamojo persekiojimo priemonėmis padarytos žalos atlyginimo įstatyme įtvirtintam kompensavimo mechanizmui, jo doktrininiam aiškinimui bei teismų praktikoje suformuotiems proporcingumo, nuosavybės apsaugos ir vadinamosios ypatingos aukos doktrinos taikymo kriterijams. Tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos žalos atlyginimo modelis laikinojo nuosavybės teisių apribojimo atvejais išlieka fragmentiškas ir priklausomas nuo bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo, o tai apsunkina veiksmingos pažeistų asmens teisių gynybos užtikrinimą. Vokietijos teisinė patirtis atskleidžia specialaus kompensavimo mechanizmo reikšmę siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp baudžiamojo proceso tikslų ir nuosavybės teisės apsaugos bei sudaro prielaidas svarstyti aiškesnio ir nuoseklesnio žalos atlyginimo modelio tobulinimą Lietuvos teisėje.
Spartus technologijų vystymasis ir vis didėjanti jų integracija į visuomenės gyvenimą iš esmės keičia kasdienybės dinamiką bei teisinio reguliavimo ypatumus. Virtualios aplinkos – apimančios virtualią, papildytą, išplėstinę realybes bei metavisatą – sukuria naujas erdves, kuriose asmenys patiria realias pasekmes, įskaitant ir žmogaus orumo pažeidimus, o šių valdytojai turi realią galimybę kontroliuoti naudotojų veiklą bei sustabdyti neteisėtus veiksmus. Nors Europos Sąjunga pristatė Skaitmeninių Paslaugų Aktą kaip priemonę, numatančią valdytojų atsakomybę už fundamentalių žmogaus teisių pažeidimus, moksliniame diskurse kyla reikšmingų diskusijų dėl reguliavimo veiksmingumo, dėl ko kyla būtinybė įvertinti, ar egzistuojantis reguliavimas Europos Sąjungoje yra visapusiškai pakankamas užtikrinti žmogaus orumo apsaugą virtualiose aplinkose, dėmesį skiriant sunkiausiai pažeidimų kategorijai dėl didesnės žalos rizikos. Pirmiausiai, straipsnyje yra pristatomos virtualios aplinkos technologijos keliamos rizikos, analizuojant aktualią akademinę literatūrą. Nustatoma, kad rizikos yra susijusios su psichikos sveikatos problemomis, privatumo ir žmogaus orumo pažeidimais bei teisinio reguliavimo iššūkiais, kuriuos lemia sparti technologinė pažanga. Taip pat, atsižvelgiant į keliamas rizikas, straipsnyje apžvelgiamas egzistuojantis virtualių aplinkų teisinis reguliavimas Europos Sąjungoje. Nustatoma, kad nėra vieno teisinio akto, kuris reguliuotų virtualias aplinkas iš esmės, tačiau, remiantis technologinio neutralumo principu, galima daryti išvadą, kad yra daugybė kitų teisės aktų, kurie atitinkama apimtimi reguliuoja virtualias aplinkas. Atkreipiamas dėmesys, kad pagrindinis teisės aktas, nustatantis valdytojų atsakomybę už žmogaus teisių pažeidimus jų valdomose aplinkose, yra Skaitmeninių Paslaugų Aktas. Toliau išdėstoma tyrimo metodologija. Pirmiausiai, aprašomas tyrimui atlikti pasirinktas sisteminės literatūros analizės metodas nurodant jo įgyvendinimo eigą. Išaiškinama, kad šis metodas bus naudojamas siekiant atsakyti į šios tezės klausimą identifikuojant pagrindinius egzistuojančio reguliavimo Europos Sąjungoje ypatumus, susijusius su virtualių aplinkų valdytojų atsakomybe. Šiam tyrimui atrenkami 27 šaltiniai, iš kurių išskiriamos 63 citatos tolimesnei tyrimo analizei. Šios citatos skirstomos pagal tematiką į du skyrius: „Skaitmeninių platformų atsakomybės rūšys bei jų įtaka technologinei ekosistemai“ ir „Teisinio reguliavimo problemos ir tolimesnis reguliavimo tobulinimas“. Šie skyriai dar skaidomi į penkis poskyrius: „Tiesioginė atsakomybė“, „Netiesioginė atsakomybė“, „Skaitmeninių platformų elgesys“, „Teisinio reguliavimo veiksmingumo vertinimas ir socialinis poveikis“ bei „Tolimesnis reguliavimo tobulinimas skaitmeninių platformų atsakomybės atžvilgiu“. Galiausiai, tyrimo metodologijos sudarymo rezultatai ir išsamesni kokybiniai duomenys papildomai pateikiami vizualine išraiška. Galiausiai, sisteminės literatūros analizės pagalba atliekamas teisinio reguliavimo Europos Sąjungoje, numatančio valdytojų atsakomybę, veiksmingumo tyrimas. Tyrime atskleista, jog Skaitmeninių Paslaugų Aktas numato valdytojų atsakomybę už veiksmus jų valdomose virtualiose aplinkose, kurie žeidžia žmogaus orumą, ypač niekinamu ir žeminamu elgesiu, tačiau šis teisės aktas neužtikrina valdytojų atsakomybės mažesnėse, labiau pažengusiose virtualiose aplinkose, kurios yra decentralizuotos. Dėl šių priežasčių rekomenduojama jį papildyti atskira kategorija virtualių aplinkų valdytojams, kurioje būtų numatyti reikalavimai taikyti pastiprintas tikrinimo priemones ir sudaryti rizikos vertinimą visų tipų virtualioms aplinkoms, įskaitant mažesnes, decentralizuotas.
CMR konvencijos narės susitarė dėl pagrindinio tikslo – suvienodinti tarptautinių krovinių vežimo sutarties sąlygas t. y., tokiems vežimams reikalingus dokumentus ir vežėjo atsakomybę, tačiau, nepaisant deklaruojamo unifikavimo tikslo, CMR konvencijoje įtvirtinti ieškinio senaties sustabdymo ir senaties nutraukimo institutai nėra reguliuojami išsamiai ir vienodai, o jų aiškinimas bei taikymas iš esmės priklauso nuo tos valstybės, kurioje nagrinėjama byla, nacionalinės teisės. Nors CMR konvencija reglamentuoja senaties sustabdymo institutą bei numato senaties sustabdymo galimybę, ji neapibrėžia rašytinio reikalavimo, galinčio sukelti tokį teisinį padarinį, turinio. Dėl šios priežasties rašytinių reikalavimų (pretenzijų ar reklamacijų) pakankamumas senaties eigai sustabdyti vertinamas pagal bylos nagrinėjimo vietos valstybės nacionalinę teisę ir teismų praktiką. Analogiška situacija susiklosto ir senaties nutraukimo instituto atveju, kai CMR konvencija pati nukreipia į nacionalinį teisinį reguliavimą, t. y. tos valstybės teisę, kurioje yra iškelta byla. Toks sprendimas kelia pagrįstų abejonių dėl jo atitikties CMR konvencijos preambulėje įtvirtintam tikslui, kadangi dėl tokio skirtingo interpretavimo atsiranda teisinis neapibrėžtumas, kuris neleidžia užtikrinti stabilių teisinių santykių bei kiekvienos sutarties šalių teisėtų lūkesčių. Šiame straipsnyje analizuojamas senaties sustabdymo institutas (angl. suspension rule), atskleidžiama jo samprata, taikymo ypatumai bei aiškinimo problematika. Analizė grindžiama tarptautine teisine doktrina, Lietuvos teismų praktika bei kitų CMR konvencijos valstybių narių teismų praktika. Atsižvelgiant į tai, kad CMR konvencija neįtvirtina aiškių rašytinių reikalavimų turinio kriterijų, jų vertinimas skirtingose valstybėse neišvengiamai lemia nevienodą teisinį aiškinimą, kuris sukuria teisinį neapibrėžtumą ir apsunkina stabilių teisinių santykių bei šalių teisėtų lūkesčių užtikrinimą. Be to, straipsnyje nagrinėjamas ir senaties nutraukimo institutas (angl. interruption rule), kurio reguliavimą CMR konvencija palieka susitariančiųjų valstybių nacionaliniams teismams. Toks teisinis sprendimas kelia klausimą, ar CMR konvencijos valstybės narės iš tiesų siekė visapusiškai suvienodinti tarptautinio krovinių vežimo santykių teisinį reguliavimą, kaip tai deklaruojama konvencijos preambulėje. Išanalizavus CMR konvencijos nuostatas, teisės doktriną, Lietuvos teismų praktiką bei CMR konvencijos narių teismų praktiką, buvo pasiekta išvada, kad senaties sustabdymo bei nutraukimo institutai pažeidžia teisinio apibrėžtumo principą bei neužtikrina sutarties šalių teisėtų lūkesčių.
Šiuo metu tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos vyksta tarptautinis ginkluotas konfliktas, kurio metu yra naikinamas kultūrinis paveldas. Nors kultūrinis paveldas ginkluoto konflikto metu įvairiomis tarptautinės teisės nuostatomis saugomas jau nuo XIX a., tačiau šiuo metu vykstantis ginkluotas konfliktas tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos rodo, kad jos nėra atgrasančios, trūksta teisminės praktikos bei mokslinių tyrimų. Atsižvelgiant į šiuos faktus nuspręsta atlikti tyrimą, kuriuo siekta nustatyti, ar už Rusijos Federacijos – Ukrainos ginkluoto konflikto metu daromą žalą kultūriniam paveldui galima individuali baudžiamoji atsakomybė. Tyrimo metu pasitelkti aprašomasis, analizės, sintezės, lyginamasis, loginis, apibendrinimo metodai, kurių pagalba tirta kultūrinio paveldo apsaugos ginkluoto konflikto metu samprata, istorinė raida ir kultūrinio paveldo situacija, individualiosios baudžiamosios atsakomybės taikymo už kultūriniam paveldui daromą žalą Rusijos Federacijos – Ukrainos ginkluoto konflikto metu teoriniai ir praktiniai aspektai. Atlikus tyrimą nustatyta, kad Ukrainos teritorijoje yra padaryta žala kultūriniam paveldui. Už kultūriniam paveldui daromą žalą Ukrainos – Rusijos Federacijos ginkluoto konflikto metu yra galima individuali baudžiamoji atsakomybė. Individuali baudžiamoji atsakomybė įtvirtinta 1954 m. Hagos konvencijoje ir jos protokoluose. Pagal 1954 m. Hagos konvenciją ir Romos statutą Ukraina galėtų traukti atsakingus asmenis individualiojon baudžiamojon atsakomybėn už kultūriniam paveldui daromą žalą ginkluoto konflikto metu savo nacionaliniuose teismuose, tačiau vis dar nėra įvykdžiusi pareigos priimti nacionalinius teisės aktus, kurių pagrindu galėtų tai daryti. Ukraina galėtų savo teises šiuo klausimu ginti specialiajame tribunole, jei toks būtų įsteigtas ir, jei to ad hoc teismo statute būtų įtvirtinta galimybė traukti baudžiamojon atsakomybėn už padarytą žalą kultūriniam paveldui. Tyrimo metu padaryta išvada, kad tinkamiausias teismas yra tarptautinis baudžiamasis teismas. Patraukus asmenį individualiojon baudžiamojon atsakomybėn iš to asmens būtų galima išsireikalauti atlyginti žalą.
Karas, kaip ir visi kiti žmonių bendruomenės tarpusavio santykiai, turi savo teisinį reguliavimą. Ginkluoto konflikto metu kai kurios žmogui garantuojamos teisės gali būti apribotos arba laikinai nustoti galioti, tuomet civilių apsaugos vaidmenį perima ir pradeda veikti tarptautinė humanitarinė teisė – teisinis režimas, reguliuojantis karo veiksmus, garantuojantis apsaugą (minimalias garantijas) karo aukoms – civiliams gyventojams, taip pat ribojantis karo veiksmų metodus ir priemones. Tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai fiksuojami vis dažniau dėl augančių ginkluotų konfliktų skaičiaus. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba, pasaulio politikai, diplomatai bei nevyriausybinės organizacijos nuolat akcentuoja humanitarinės teisės pažeidimus bei ginkluotų konfliktų dalyvių pareigas civiliams gyventojams. Tam tikri tarptautinės teisės normų pažeidimai gali būti kvalifikuojami kaip genocidas ar nusikaltimai žmoniškumui. Straipsnyje analizuojamos ketvirtosios Ženevos konvencijos ir I papildomo protokolo nuostatos. Analizuojama proporcingumo principo samprata, aiškinamas jo santykis su kitais tarptautinės humanitarinės teisės principais, tokiais kaip atsargumo, nereikalingų kančių draudimo ir civilių bei kombatantų atskyrimo. Aptariama proporcingumo principo reikšmė civilių apsaugai, taip pat išskiriami šio principo taikymo skirtumai tarptautiniuose ir netarptautiniuose konfliktuose. Taip pat kvalifikuojami proporcingumo principo pažeidimai, kaip karo nusikaltimai pagal Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statutą ir Ženevos konvencijas. Straipsnyje aptariamos problemos, kylančios taikant proporcingumo principą šiuolaikinio karo sąlygomis, kai pasitelkiamos pažangiausios technologijos. Analizuojami ginkluoti konfliktai tarp Izraelio ir Palestinos bei Rusijos ir Ukrainos, pateikiant neproporcingų karinių veiksmų pavyzdžius.
